Tikrasis rūpestis aplinka prasideda ne nuo griežtų baudų, o nuo atliekų rūšiavimo kultūros. Kai atsakingas požiūris tampa vidiniu poreikiu, tampa viskas labai paprasta.
Kartu su pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ surengėme rūšiavimo edukaciją senjorams. Šio renginio šerdimi tapo ne taisyklės, o žmonių branda ir supratimas, kad net mažiausias mūsų kasdienis pasirinkimas palieka pėdsaką planetos ateityje.
Susitikimo metu dalyviai dalijosi kasdiene patirtimi, narpliojo realias situacijas ir kėlė klausimus, kurie kasdienybėje vis dar sukelia dvejonių. Norint rūšiuoti užtikrintai, pirmiausia svarbu išgyvendinti klaidingus įpročius bei mitus, kurie neretai pridaro žalos perdirbimo procesui.
Sugriauti mitai: kas iš tiesų keliauja į pakuočių konteinerius?
Didžiausias iššūkis gyventojams šiandien yra ne informacijos stoka, o jos perteklius. Dėl skirtingų šaltinių gausos kartais lengva pasiklysti, todėl kasdienybėje žmonės neretai ima vadovautis giliai įsišaknijusiais mitais. Norint rūšiuoti teisingai, svarbiausia žinoti kelias pamatines taisykles, kurios išsklaido bet kokias abejones.
Pagrindinė taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas – rūšiuojame tik pakuotes, o ne daiktus. Rūšiavimo konteineriai yra skirti tik pakuotėms – tam, į ką gaminys buvo supakuotas. Tuo tarpu nusidėvėję plastikiniai, metaliniai, stikliniai daiktai, pavyzdžiui, šukos, plaukų šepečiai, plastikiniai dubenys, metaliniai stalo įrankiai, indai ir kt., nėra rūšiuojami į pakuočių konteinerius. Nors tai yra plastiko, metalo ar į stiklą panašūs dūžtantys gaminiai, jie privalo keliauti tiesiai į mišrių komunalinių atliekų konteinerį.
Pakuočių plauti nereikia. Plastiko, metalo ar stiklo pakuočių nereikia idealiai išplauti vandeniu – užtenka tik gerai ištuštinti, kad neliktų maisto ar skysčių likučių. Vandens eikvojimas pakuočių plovimui neturi prasmės, nes švarus gėlas vanduo yra gamtos išteklius, kurį reikia taupyti. Likęs minimalus riebalų sluoksnis gamykliniam perdirbimo procesui visiškai netrukdo.
Etikečių nulupti nereikia. Technologinio proceso metu gamyklose šie elementai yra lengvai ir efektyviai atskiriami savaime.
Pakuotę būtina suspausti. Kad atliekų tvarkymo procese nebūtų „vežiojamas oras“, kartonines dėžes, plastikinius butelius ir skardines būtina išlankstyti arba suspausti. Tai leidžia į konteinerius ir šiukšliavežes sutalpinti kelis kartus daugiau žaliavų. Gali kilti klausimas: Koks mano reikalas? Atliekų vežėjo pareiga yra vežti, kodėl aš turiu vargintis? Atsakymas paprastas – vežant ”orą”, šiukšliavežės į aplinką išmetamos CO2 dujos, ilgiau manevruoja daugiabučių kiemuose ar gatvėse kas gali stabdyti eismą, sukeliant papildomas spūstis. Suspausdami pakuotę tiesiogiai prisidedame prie švaresnio oro ar sklandesnio eismo savo mieste.
Pakuočių „lizdai“ – pakuotės sukišamos viena į kitą. Norėdami sutaupyti vietos namų šiukšliadėžėje, žmonės dažnai padaro klaidų. Pavyzdžiui, į tuščią aliuminio skardinę prikiša smulkių plastikinių maišelių. Į jogurto indelį įspaudžia grietinės indelį, viską sudeda į majonezo indelį, o šį dar sugrūda į didesnį plastikinį maišelį, kitas plastiko pakuotes. Šiuolaikinėse atliekų rūšiavimo gamyklose procesas yra automatizuotas – specialūs optiniai skeneriai atpažįsta medžiagas joms judant konvejerio juosta. Tačiau šie įrenginiai „mato“ tik patį išorinį pakuotės sluoksnį. Jei plastikiniai maišeliai bus sugrūsti į aliuminio skardinę, skeneris ją atpažins tik kaip metalą, o viduje paslėptas plastikas perdirbimo metu tiesiog sudegs arba nepataisomai užterš metalo žaliavą. Atliekos į konteinerius turi keliauti laisvos ir nesukrautos viena į kitą.
Ne viskas, kas dūžta, yra stiklo pakuotė. Tai viena iš dažniausių rūšiavimo klaidų. Į stiklo konteinerį galima mesti tik stiklines pakuotes: butelius, stiklainius, kosmetikos, kvepalų ar aliejaus pakuotes bei jų duženas. Dažnai daroma klaida, kai čia metama viskas, kas dūžta – taurės, puodeliai, lėkštės, keramika, porcelianas, veidrodžiai bei langų stiklų paketų dalys. Visi šie daiktai yra pagaminti iš visiškai kitokios sudėties medžiagų, todėl sumaišytos su paprasta stikline pakuote labai apsunkina rūšiavimą. Papuolus netinkamoms medžiagoms galutinis perdirbtas stiklas tiesiog virsta brokuota produkcija. Teisingai išrūšiuota stiklo pakuotė gali būti perdirbama neribotą skaičių kartų, o iš 1 kg stiklo žaliavos gaminamas lygiai 1 kg naujo stiklo. Tuo tarpu, gamtoje, stiklas praktiškai niekada nesuyra.
Perteklinis plovimas ir riebalų baimė. Pamatę mažą riebalų dėmelę ant picos dėžės, gyventojai ją dažnai išmeta į mišrių komunalinių atliekų konteinerį. Tačiau šiek tiek riebalais išteptos popierinės picos dėžės ar kitos popierinės maisto pakuotės turėtų keliauti į popieriaus konteinerį. Tik tuo atveju, jei popierinė pakuotė yra visiškai permirkusi riebalais, ją reikėtų mesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį.
Ateities pokyčiai – rūšiuoti bus dar paprasčiau
Visoje Europos Sąjungoje pamažu vienodinamas pakuočių ženklinimas. Ant gaminių atsiras specialios piktogramos pagal medžiagiškumą, o analogiški simboliai bus žymimi ir ant atliekų konteinerių. Tai leis gyventojams akimirksniu suprasti, kur išmesti kiekvieną pakuotę, eliminuojant bet kokias abejones. Be to, gamintojai įpareigojami mažinti perteklinį pakavimą.
Vertingiausia pamoka – bendrystė
Nors technologiniai sprendimai ir aiškios taisyklės padeda kasdienybėje, tikrąja įvykusio susitikimo ašimi tapo susirinkusiųjų branda bei jautrumas aplinkai. Edukacijoje dalyvavę senjorai jau seniai peržengė rūpinimosi tik savimi ribas. Jie puikiai supranta, kad atliekų rūšiavimas yra ne mada, o kasdienė atsakomybė.
